Kodėl žmonės kritikuoja? Ką daryti su kritika? Kaip išmokti nekritikuoti?


Neseniai vienas draugas papasakojo apie savo naują iššūkį – savaitę nekritikuoti kitų. Prisipažino, kad jau nuo pirmos dienos pasijuto, kad reikia įdėti nemažai pastangų, norint susilaikyti nuo kritikos ir kandžių komentarų. Kritikavimas yra tiek paplitęs, kad neretai yra laikomas normalia bendravimo forma. Dalis žmonių kultivuoja užmaskuotą kritiką, meistriškai serviruodami ją kaip humorą. Kartais kritika pateikiama mandagiai, kartais agresyviai, kartais pašaipiai.

Galima rasti daugybę patarimų, kaip reaguoti į kritiką arba kaip kritiką pateikti konstruktyviai, kad ji būtų naudinga kitam žmogui, tačiau tokie patarimai yra tik pasėkmių slopinimas, o ne priežasties šalinimas. Pabūkime su savim atviri ir viskas atsistos į savo vietas. Tikriausiai nėra žmogaus, kuriam patiktų, kai jis yra kritikuojamas. Kodėl? Bet kokia kritika yra asmeninių ribų peržengimas ir natūralu, kad tai kelia diskomfortą ar netgi agresiją. Be abejo, jeigu atliekama apklausa su tikslu patobulinti kažką, kas turėtų patikti kitiems žmonėms (pavyzdžiui, rasti silpnąsias teikiamos paslaugos puses), kritika yra vertinama ir analizuojama. Tą patį galima pasakyti, kai sukurtas produktas turi atitikti tam tikrus oficialius standartus. Kitur, ypač asmeniniame gyvenime, kritika nėra normalus ir savaime suprantamas dalykas. Netgi kai žmogus kreipiasi į specialistą, kad jam patartų įvaizdžio, dietos ar kitais klausimais, jis neateina su tikslu būti kritikuojamas – jis laukia pasiūlymų, ką padaryti, kad būtų geriau.

Kodėl gi žmonės kritikuoja? Pagrindiniai motyvai yra trys ir juos galima susieti su Karpmano trikampiu. Gelbėtojo vaidmenyje esantis žmogus savo kritiką grindžia noru padėti kitam gyventi geriau. Aukos pozicijoje atsidūręs žmogus, kritikuodamas bando skųstis ir parodyti, koks pasaulis yra blogas ir neteisingas jo atžvilgiu. Kontrolierius per kritiką transliuoja agresiją, tokiu būdu demonstruodamas savo jėgą. Visi šitie motyvai turi kai ką bendro – kritikuoja žmonės, kuriems trūksta pasitikėjimo savimi. Kritika yra būdas nuvertinti kitą ir tuo pačiu pakelti savo savivertę.

Kur slepiasi kritikos šaknys? Dažniausiai gilioje vaikystėje. Vaikas išmoksta šios komunikavimo rūšies iš tėvų. Tėvai kritikuoja vienas kitą, kritikuoja aplinkinius ir, žinoma, kritkuoja vaiką. Psichologai tai pavadintų neurotiniais santykiais šeimoje ir emociniu nebrandumu. Viena medalio pusė – tai išmokta bendravimo forma. Kita medalio pusė – tai nuo vaikystės įsišaknijusio nepasitikėjimo savimi ir žemos savivertės kompensavimo būdas.

Ką daryti su kritika kasdieniniame gyvenime? Pirmiausia reikėtų suvokti, kad problema yra viduje, o ne išorėje. Nesvarbu, ar žmogus yra kritikuojamas ar kritikuoja, jis dalyvauja tam pačiam žaidime ir bet kuriuo momentu vaidmenys gali pasikeisti. Paprastai abu dialogo dalyviai yra linkę kritikuoti, tik galbūt ta kritika bus kitokia ir ne visada pastebima. Jei, išgirdus kritiką savo adresu, pavyks suvokti, jog tai žaidimas, kurio abu dalyviai nepasitiki savimi, atsiras galimybė pasirinkti, kaip į tai reaguoti. Pavyzdžiui, kritikuojančiam galima aiškiai pasakyti, kad jis peržengia asmenines ribas, toks bendravimas nėra priimtinas ir jis nebus tęsiamas. Sekančiame žingsnyje reikėtų klausimus užduoti sau pačiam: „Kaip jaučiuosi? Kodėl taip jaučiuosi? Kas vyksta mano viduje, kad pasąmoningai pritraukiu žmones, kurie sukelia man tokias emocijas?“.

Kaip išmokti nekritikuoti? Tai yra kompleksinis darbas su savimi. Pajutus norą kritikuoti ar pastebėjus, jog kritika jau išsprūdo, galima pradėti nuo klausimo: „Kodėl šitoje situacijoje nepasitikiu savimi?“. Jei atrodo, kad kritika neišvengiamai turi pasiekti kitą žmogų, reikėtų skirti dėmesio tam, kaip ją suformuluoti. Žmonės turi teisę būti tokie, kokie yra, ir priimti tokius sprendimus, kokius nori. Nepatinkančioje situacijoje, kalbėti rekomenduojama apie save ir savo jausmus, o ne apie kitą žmogų.
Taip pat verta pabandyti suprasti, kodėl jo pasirinkimas buvo būtent toks. Jei tai vyksta darbo aplinkoje, gali būti, kad žmogus pasielgė taip, siekdamas asmeninės naudos, bet gali būti ir taip, kad jam trūksta kompetencijos ar tiesiog tądien kažkas nutiko, jis jautėsi negerai ir gavosi toks rezultatas. Kiekvienu atveju pokalbis su žmogumi būtų kitoks. Panašiai ir asmeninėje erdvėje gali būti daugybė priežasčių, kodėl žmogus priėmė būtent tokį sprendimą. Galbūt toks jo skonis, galbūt jam tai pasirodė praktiška, galbūt jam tai irgi nepatinka, bet tuo metu jis neturėjo galimybės pasirinkti geresnio, o galbūt tai net ne jo pasirinkimas. Prisiminus šiuos niuansus, bus lengviau įsisąmoninti, kad net „nekaltas“ kritikavimas humoro ar geranoriškos pastabos formoje, gali būti kitam žmogui skausmingas. Galbūt tada nebesinorės ir kritikuoti, o kils noras pasikalbėti ir suprasti arba tiesiog tyliai praeiti pro šalį.

Ar egzistuoja panecėja? Yra viena auksinė taisyklė, kurią vertėtų prisiminti tiek kritikuojantiems, tiek kritikuojamiems: „Nekritikuoti savęs“.