Karma ir emocinės traumos


Vienos populiarios knygos personažas sakydavo, kad reikia kasdien rūpestingai prižiūrėti savo planetą ir išrauti baobabus, kol jie dar yra maži, kad užaugę dideli nesunaikintų planetos. Panašūs procesai vyksta ir su žmogaus emocinėm traumom. Labai svarbu yra jas kuo anksčiau pastebėti ir įdėti pastangų, kad jos neapsunkintų gyvenimo. Neretai nutinka taip, kad žmogus traumą pastebi tik jos atsiradimo momentu, o vėliau ji tampa jam nematoma, tačiau poveikį daryti gali visą gyvenimą, o gal net ne vieną. Tai primena tunelį, kuris sluoksnis po sluoksnio apauga piktžolėmis, kurios atima nemažą dalį energijos.

Emocinės traumos, kaip ir bet kokia kita patirtis, suformuoja žmogaus pasąmonėje reakcijų ir elgesio šablonus. Ir net ne esmė, ar tie šablonai yra kartojami todėl, kad kitokių žmogus nežino, ar todėl, kad jie atrodo teisingi ir veiksmingi, ar todėl, kad jis bando gauti tai, kas jam svarbu, ar nori pakeisti tai, kas jam netinka. Viskas, ką žmogus daro, tuo momentu yra jam jo pasaulyje geras sprendimas ir geresnio jis tą akimirką priimti negali, nepaisant to, kad, žiūrint iš šono stebėtojo akimis, gali atrodyti visai kitaip.

Tikrasis pasirinkimas ir galimybė keistis bei keisti savo elgesio modelius, o tuo pačiu ir gyvenimą, atsiranda tada, kai žmogus suvokia giluminį savo reakcijų ir veiksmų motyvą. Visa tai slypi pasąmonėje. Priėjimas prie šių dalykų paprastai atsiranda besidomint psichologija ir ezoterika. Labai svarbu yra savistaba ir drąsa atidaryti pasąmonės duris.

Prieš lipant aukščiau gali atsirasti pokyčių ir jų pasėkmių baimė. Natūralu, kad viskas, kas nauja ir nežinoma, žmogui gali kelti nerimą. Baimę suklysti galima nugalėti leidžiant sau klysti. Vertingas gali būti ir suvokimas, kad gėrio ir blogio sąvokos yra tik reliatyvūs susitarimo dalykai, ir iš tikrųjų nėra nieko aprioriškai nei geresnio, nei blogesnio, o yra tik kitokie dalykai: kitoks mąstymo būdas, kitoks sprendimas, kitoks pasirinkimas. Galima lyginti skaičius, bet argi turi prasmę lyginti ir vertinti tai, kas nepalyginima ir neįvertinama, kadangi unikalu ir nepakartojama? Viskas, ko reikia, tai atsakyti sau nuoširdžiai į klausimą: „Ar aš to noriu?“.

Šalia gali atsirasti ir dar viena baimė – baimė prarasti save. Žmogus linkęs susitapatinti su daugybe dalykų ir laikyti juos dalimi savęs. Galbūt dėl tos pačios priežasties jis laikosi savo skausmo, nuoskaudų ir traumų, tarytum tai būtų vienintelis būdas palikti sau pačiam pėdsakus apie save iš kitų gyvenimų. Pasiryžimas išvalyti tuos pėdsakus primena tapimą budistu vienuoliu, kuris palieka už durų savo ego.

Yra daugybė būdų tvarkytis su emocinėm traumom ir valytis karmą. O kas toliau? Išvalius erdvę nuo piktžolių, atsiranda daug energijos tikrajam gyvenimui. Galima tai pavadinti „tabula rasa“. Be abejo, patirtis niekur nedingsta, tačiau nebelieka poreikio vaikščioti senais keliais, kuriuos suformavo emocinės traumos. Atsiranda sąmoningas pasirinkimas. Tai nėra tuštuma. Tai naujas savęs girdėjimo būdas, kuris veda savirealizacijos ir džiaugsmo link.