Dangaus garsas. Kaip suvokiame gyvenimą ir save


Kai buvau maža, turėjau įsitikinimą, kad dangų galima girdėti. Ir aš jį išgirsdavau. Išgirsdavau saulėtą dieną ir žinodavau, kad būtent taip skamba giedras vasaros dangus. Laikui bėgant šis įsitikinimas tapo nepastebimas. Dar vėliau galbūt ir tų garsų nebeliko. Ir staiga, būdama trisdešimties, aš vėl išgirdau tą nuostabią dangaus melodiją. Ir tada sustojau. Ar dangus gali skambėti? Įsiklausiau ir supratau, kad tai... lėktuvas! Už dešimties kilometrų buvo įsikūręs nedidelis aerodromas, kuriame vykdavo mokymai, šuoliai su parašiutais ir kiti danguje atliekami veiksmai. Šią veiklą, žinoma, labiau nei kitas su skrydžiais susijusias veiklas, įtakojo orų sąlygos.

Kai vaikystėje išgirsdavau tą garsą, pakeldavau akis į dangų. Neklausdavau, kas tai. Žinojau, kad tas garsas priklausė dangui. Lėktuvai juk skraidydavo visada, o tą garsą buvo galima išgirsti tik kartais. Išgirdusi jį, būdavau tikra, kad tai bus graži diena. Ar kažkas pasikeitė, kai suvokiau jo atsiradimo mechanizmą? Ir taip, ir ne. Sugriūvo pamirštas ir galbūt nebesvarbus vaikystės mitas, kuriame buvo kažkas emociškai didingo. Išsitrynė detalė, kuri buvo tarsi dangaus charakterio bruožas ir neatsiejama jo nuotaikos dalis. Nors tas lėktuvas ir dabar yra dangaus dalis. Galbūt tik laikina dalis. Ir, matyt, be dangaus jis taip neskambėtų. Tai panaši sinergija, kurią sukuria vėjas, liesdamas medžių lapus, ir kurią kažkodėl vadiname medžių šnaresiu, o ne vėjo muzika. Nuo to žinojimo pasaulis iš esmės nepasiketė. Pasikeitė pasaulėjauta.

Kiek dar yra nepastebimų įsitikinimų ir pavadinimų mūsų gyvenime, pagal kuriuos piešiame pasaulio vaizdą? Pasitelkiame mokslą, kad sugriautume mitus. Bet už kiekvieno mito slepiasi vis nauji. Kažką sugriauna mokslas, o kažkas sugriauna mokslą. Galiausiai, kaip pasakytų budistai, jokio skirtumo tame nėra.

Jei žvilgtelėsime į psichologijos vadovėlį, suprasime, kiek daug mitų savo galvose nėšiojamės apie save. Ir pagal tuos mitus gyvename. Vieni mitai padeda mums judėti į viršų, kiti – tempia žemyn. Kita vertus, juk negalime būti tikri, ar tai, ką laikome viršumi, iš tikrųjų nėra apačioje. Galbūt tą akimirką patys stovime aukštyn kojomis. Kiek dažnai, kartodami, jog gėrio ir blogio nėra, skirstome viską aplink į juodą ir baltą? Kiek dažnai, sakydami, jog vienos tiesos nėra, patys pasirašome po linčo teismo nuosprendžiais? Kiek dažnai, tikėdami žodžių ribotumu, iš kitų reikalaujame tikslių paaiškinimų? Kartais, susidūrus su gyvenimo rutina, verta sustoti ir savęs paklausti, ar tas mums gerai pažįstamas dangus iš tiesų gali skambėti. Ir galbūt tai bus naujų atradimų pradžia.